Nebebūsiu tavim. O ir tu manimi jau nebūsi –
Miega liepžiedžių žvakės sapnuos ašarodamos tylą.
Tiktai kartais galbūt tu nubusi audronašos gūsiuos,
Kada dangų dalija žaibai ir kai ežeras kyla
 
Bangomis, kurių keteros bąla, nes purslas prie purslo
Mintimis pasiverčia... Ir vėl – tas atgimęs laukimas...
Nors ir kumštį sugniaužus – iš linijų delno išbursi,
Kad nėra nebuvimo, yra tiktai keistas likimas.
 
Ir sustaugs šunimi, gal vilku vėtrą plėšantys medžiai
Lyg bandydami grįžti iš ten, kur nebuvo išėję...
.......................................................................................................
 
O kai vėjas nurims, sapnuose žvakių–liepžiedžių klaidžios
Vėl vaškiniai dievai ir medum pasidažiusios fėjos.