Ar žinojai, kaip kartais nutinka,
Kad širdis lyg žara suliepsnoja,
Kad širdis tarsi paukštė suklinka
Ir virš girių žalių nuplasnoja...
Tiktai niekas iš tikro nežino,
Ar atgal kada nors besugrįžta.
Šviečia saulė virš balto beržyno,
Baravykai iš samanų dygsta.
O atokaitoj sirpsta avietės,
Tiesia klevas šešėlį prieš klėtį.
Ar privers skausmas širdį palietęs
Ją palaima dangaus netikėti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-08-12 12:54:04
Optimizmas gelbsti bet kokioje situacijoje. Jūsų eilėrašyje galima paisemti tos jėgos.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2015-08-12 09:38:03
Perskaičiau ir patikėjau. Ačiū Jums.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-08-11 17:29:42
Tikėjimas mus ir veda į priekį...
Mielas eil.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-11 13:32:28
Puikus poetinis konkretikos kūrinys. melodingą tonaciją kiek sutrikdo "baravykai", - nors puikūs grybai, tačiau pavadinti nedainingu vardu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-08-10 21:38:44
Gamtos vaizdais į vidų. Geros eilės.