Ar žinojai, kaip kartais nutinka,
Kad širdis lyg žara suliepsnoja,
Kad širdis tarsi paukštė suklinka
Ir virš girių žalių nuplasnoja...

Tiktai niekas iš tikro nežino,
Ar atgal kada nors besugrįžta.
Šviečia saulė virš balto beržyno,
Baravykai iš samanų dygsta.

O atokaitoj sirpsta avietės,
Tiesia klevas šešėlį prieš klėtį.
Ar privers skausmas širdį palietęs
Ją palaima dangaus netikėti?