Autentiška būtis nesiprašo nei  įamžinimo, nei suabstrahuoto įžodinimo ar kitokio, nesusijusio su gyvenimo formomis įprasminimo, ji pati sau reikšminga ir pilnomis bei atviromis rieškutėmis semia ir dalina gyvenimo džiaugsmą ir skausmą, žodžiu, egzistenciją tokią, kokia  ji tarpsta žemėje. Prarandami ar nutolę, supleišėję, suaižėję saitai su natūralia būtimi žmogaus egzistenciją priverčia stabtelėti, suklusti, atsitokėti, o patyrus dėl to būtiškąjį sukrėtimą ieškoti atspirties gelmėse, sąmonėje, pasąmonėje, kuriant meną, ar tose erdvėse, kur dar galima žmogiškoji egzistencija, gal ne tokia gamtiška ir natūrali, kokia yra autentiška būtis, bet įmani  sukurti žmogaus sąsajas su kosmosu, diena ir naktimi, lietum ir vėju, pavasariu ir rudeniu, žiema ir vasara, žmogaus su žmogumi. Ar ji yra didžioji žmogaus egzistencija, lieka klausimas, lieka atviras klausimas. Ji gali reikštis meno kūriniais, bet ji neatstoja gyvo žmogaus santykio su žeme, vandeniu, medžiu, dangumi, paukščiu, neaugina javų, jų nepjauna, nemala, nekepa duonos, ji gimsta iš ilgesio natūralios būties, kurdama, pavyzdžiui, poezijoje, metaforizuotą tos natūralios būties ilgesį, šauksmą, tarsi mėgdžiodama paukščių čiulbesį ir vabalų lipimą žolės stiebeliu į aukštį, nuolat kartodama tą vienintelį žmogaus būties įamžinimo dangaus ir žemės raidėse vyksmą. Žinoma, tai yra pajauta to, niekaip negalinčio atsitokėti po pirminio savo būties sprogimo, po autentiškojo aš persikeitimo ir to kito aš, kuriančiojo ir imituojančiojo natūralią subjekto egzistenciją, gimimo. Iš tiesų jam jau nėra tokia svarbi natūra su visa jos įvairove, kiek svarbus jos atspindys ar jos transformacija susikurtame pasaulyje. Aktuali potekstė, žmogiškosios būties susižinojimo kodai, raktai, spynos, varpai ir skambalėliai, kuriais galima susikalbėti, susiskambinti, atpažįstant žmogiškosios būties simbolius, sau ir kitiems pasakant, kad tiesiog nebesame gamtos vaikai, nors dar tebemąstome gamtos, kuri nuo mūsų negrįžtamai tolsta, kategorijomis. Taip tolsta nuo mūsų miškas, pieva, laukas, arimas, su tuo mąžta ir mūsų buvimo tikrumo toje gamtoje, žemėje, kurią norime vadinti savo namais. Betgi nenorime sau pripažinti, kad sukurdami šį tarsi būties pasaulį mažiname savo gyvą sąlytį su būtove, daromės jai vis labiau svetimi. Juk kartais tiek žavesio ir emocijų sukelia ši žmogaus kūrinija. Kuriantiesiems  šį pasaulį kartais pakliūva į rankas raktai, gebantys atrakinti vartus ne tik į žmogaus dvasios pasaulį,  bet ir Dievo ar į žmogui sunkiai suvokiamas paralelines erdves. Tai vis dėl to gebėjimo persmelkti šį pasaulį savo jutimo ir proto galiomis, juk dvasios spindulys, atsiplėšęs nuo apčiuopiamo pasaulio, gali skrosti kiaurai kartais mums sunkiai protu suvokiamas erčias. Juk abstrahuota būtis mums, lietuviams, tiesiog įaugus iki kaulų smegenų. Sakykime, kad ir tautiniai raštai, bet, deja, tai natūrali mūsų sąsaja su mūsų būtimi, kosmosu, pasauliu, besitęsiančiu toli nuo mūsų, su žeme, praeitimi, jie tąsa į ateitį, gelmenis ir aukštumas. Tai tik amžinos kolizijos tarp čia ir ten, tarp natūralios ir abstrahuotos egzistencijos ženklai. Platus, toli nuo etnografinės Lietuvos išplitusių lituanistinių vietų ir vandenų vardų arealas taip pat atsijimo nuo daiktų, esmių reikšmių požymis, polinkis į abstrahavimą. O tų vardų, matyt, esti ne tik upių, ežerų, žmonių gyvenamų vietų pavadinimuose, bet net kalnų varduose (neminėsiu nei vieno iš jų, nes kalbos specialistams jie yra žinomi ir plačiai aptarinėjami, o kiti tegu tai suvokia kaip aksiomą). Tai lietuviškojo mito kelionė po platų pasaulį, tai ribinių situacijų ir užribių įamžinimo trajektorijos, nusidriekusios toli nuo mūsų gyvenamos žemės, tai natūros ir abstrakcijos susikirtimai ir kryžkelės, išrašiusios pasaulio veidą.