Tu vienas, Viešpatie,
         žinai,
kodėl mane
         pasodinai
kaip medį ant kietos
         uolos,
šaknim vis ieškantį
         tylos –

tyros tėkmės
         iš tos gelmės,
gyvybę teikiančios
         vilties ---
Vis tik uola,
         nors ir kieta,
geriausia man
         skirta vieta –

ten saulės šviesoje
          galiu,
sušildytas jos
          spindulių,
aukštyn į dangų kelt
          rankas
tarsi žaliuojančias
          šakas...  

Ten tankmėje
          tarp tų šakų
sparnuočių prisukta
          lizdų –
tie paukščiai spurda
          širdyje
ir gieda Tau
          kartu su ja.
-------------------------

Širdy ramu,
          nes Tu žinai
geriau, kodėl
          pasodinai
mane kaip medį
          ant uolos,
gaivinamą gelmių
          tylos.