Kaip medis ant uolos
Tu vienas, Viešpatie,
žinai,
kodėl mane
pasodinai
kaip medį ant kietos
uolos,
šaknim vis ieškantį
tylos –
tyros tėkmės
iš tos gelmės,
gyvybę teikiančios
vilties ---
Vis tik uola,
nors ir kieta,
geriausia man
skirta vieta –
ten saulės šviesoje
galiu,
sušildytas jos
spindulių,
aukštyn į dangų kelt
rankas
tarsi žaliuojančias
šakas...
Ten tankmėje
tarp tų šakų
sparnuočių prisukta
lizdų –
tie paukščiai spurda
širdyje
ir gieda Tau
kartu su ja.
-------------------------
Širdy ramu,
nes Tu žinai
geriau, kodėl
pasodinai
mane kaip medį
ant uolos,
gaivinamą gelmių
tylos.