Patinka tamstos „poetiniai nuvairavimai“, bet įdomia istorinio-pažintinio pobūdžio kryptimi.  :)

Gal viena tiesos yla išlindo: kad karštos vasaros liko tik dienos kelios.
O visa kita – nuo to leipinančio karščio ko neprikalbėsi... 

Man atrodo, kad visi yra gyvenimo kovos lauke. Visi yra pulkas. Jame klostosi žmonių santykiai.
 
Kapelionas yra bet kokios kapelos flagmanas. Toks visų išklausytojas. Jis randa žodį kiekvienam: ir nuskriaustiesiems (gaidžiams ir vištoms), ir arogantiškiems šikniams, jis visus supranta, nes... toks jis žmogus.
Tačiau kapeliono statusas visgi keliaprasmis. Jei tarnyba – iš pašaukimo, tai labai prasminga, bet sunki, reikalaujanti pastangų ir susikaupimo. Atpildo čia nebūna, taikos pensas – tik savotiška pašalpa, kad ir kokia to penso žaliava vertinga. Todėl dvasiškiui dvasią kelia rūtų darželio aura (mat kilęs ne iš dievų, o iš liaudies, viduj romantiškas ir nesusiteršęs).
Jei tarnyba nelabai iš pašaukimo (visaip pasitaiko), naujoviškai save pateikiantis pulko dvasinis vedlys yra stipriai veikiamas aplinkos vertybių (yra kaip visi, jaučia paklausą, moka prisitaikyti, įtikti). Tai irgi žmogus, ne pranašas.
 
Trečiasis sektorius su panašiais į tikrinius pavadinimais priartina prie tam tikrų simbolių, apimančių ir nacionalinę, ir bendrą (gyvenimo) panemunę: Dievo avinų tauta yra kiekviena, netgi kiekvienas smulkesnis sambūris, visur savi gražučiai, rūtos ir meilutės.
 
Vasariniai pamąstymai ne sezoniniai, labiau reiškia atšilimą, atsipalaidavimą. Laikina ramybė kovų nebaigia. Jeigu ir paties kapeliono mąstymas siauras (galima suprasti kaip aimaną rašant Įstatymą), nieko –  mat ir kantrieji pavargsta. Tarnas – žmogus.
Naujas Įstatymas – arba iš įsitikinimo, kad jau reikia ko nors naujo, arba tiesiog periodiškas kreipimas pagal aplinkos poreikius.
Pavadinimas – žinia apie strategavimą. Ar malda, ar sportas, ar kita veikla – visur panašiai.
 
Galima taršyti visaip ir deimantus, ir kitką. Bet iš meninių priemonių pasigavau dažnai pasirodančią peteliškę, čia kapelionas su ja... pasidabinęs arba su peteliške ant lūpų (kužda tylią skrają maldą). O gal kitokia peteliškė palaiko kompaniją? Juk būna ir tokia karinė terapija.
Kartais dar pastebimas ir atsitūpimas. Ne per seniausiai buvo tupėjimas prie akmens, kai pūtė skersas vėjas, o čionai vyksta tupėjimas po karklu... nedrąsiai kalasi klausimas apie tą kovą ir rezultatus. Galbūt tai vienoks ar kitoks palengvėjimas. Pučia artimas vėjas, šilta, gera ir viskas dzin.
Paskutinė strofutė lyg ir nukąsta, bet apie tai daugiau gali pasakyti žinovai.
 
Daugiaprasmis. Galima ir nenagrinėti, šiaip lengvai permesti kaip gražų absurdą. Tiesiog teka ta pati upė, ant kurios kranto sėdėjome vakar.

Greitai bus kaip Rusijoje po II Pasaulinio. Bent jau tam tikroje amžiaus grupėje – kas Tėvynės garbę su šautuvu gins, kas užsienyje plytas dėlios ir žuvų vidurius pjaustys. Nebūtina Dievo tarnams rūtas auginti (prižiūrėti), nes tų tarnų nėra jau tiek daug pas mus. Ateis siaurų akių arba (ir) tamsaus (gal net juodo) gymio gvazdikai, įsimaišys tarp tų rūtelių ir vėl bus vešlus (tik ar derantis Lietuvai, raudona su žaliu yra tik vėliavoje) darželis. :)))