Santrauka:
Galėtų būti ir daina...
Visos mano dienos buvo lyg auksinės,
Glaustėsi likimas švelniai prie krūtinės,
O dabar jos pilkos, niūrios ir vėjuotos,
Tarsi panorėjo, kad aš jų bijočiau,
Tarsi kokią naštą sunkią kas užkėlė,
Akmeniu pamainė minkštą pagalvėlę,
Tarsi kas buvimą sudrumstė, pašiaušė,
Tarsi kas nusprendė, laimės jog negausiu.
Kas man liko? Irtis, kol jėgų nestinga,
Vertinti minutę, kol bėdom nesninga,
Kol širdis negrumba nuo skaudžios vienatvės,
Kol jos nesugėlė nebūties gyvatė,
Kol yra ką myliu, kur veržiuos, ko laukiu,
Kol aidai auksiniai mano vardą šaukia,
Nes jį naujas kūnas išdidžiai nešioja
Ir kaip aš kadaise krykštauja, svajoja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-08-02 22:52:49
Neretai blankesnį tekstą išveža ar bent suteikia spalvų tinkama melodija ir atlikimas (kaip ir eilių skaitymas balsu – gali jas labai pagerinti).
Konkrečiai šis žodinis pavidalas, Auksas, man atrodo su mintimi, geras ir nuoseklus. Negana to, manau, kad temų negalimų nei poezijai, nei dainoms nėra.
Aidai auksiniai, turtai, stiprybė...
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2015-08-02 22:42:30
Labai aiškus, logiškas, simetriškas eilėraštis, būtų tinkamas panašaus stiliaus bardui, – nors padainuoti galima ir šiokį tokį eilėraštį, dar dainuojant pataisyti. Nėr poezijai netinkamų temų nei žodžių. Lemia tai, kaip tie žodžiai padėti.
Ne apie baimę ir kapus čia mintys, o apie vaikus ir džiaugsmą, gyvenimą, kontrastus. Kaip ans sakė: – vienumoj nykioj liūdėt neverta. Spalvų tiek daug.
Baltrušaičio nuotaikas priminė.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-02 16:17:17
Ne, tai negali būti daina :)
Gyvenimo baimės tema - ne poezijos paskirtis, nors eilėraščio literatūriška technika puiki.
Sėkmės kelyje į viltį.
Vartotojas (-a): Pisha
Sukurta: 2015-08-02 14:09:40
Kažkaip man prieštarauja pradžia pabaigai. Ar taip ir turėjo būti? "O dabar jos pilkos, niūrios ir vėjuotos,/
Tarsai panorėjo, kad aš jų bijočiau," - čia blogai, sunku. O kita vetus pabaigoje "Kol yra ką myliu, kur veržiuos, ko laukiu," - tokia kaip ir viltis. Gal čia, pabaigoje, jausmo suvokimas, kad ne taip ir pilka? Kad dar kažkas yra. Vis tik tas kažkas yra labiau ieškojimas, nei turėjimas (myliu - bet ar mane myli? veržiuosi - bet ar pasieksiu?, laukiu - bet ar sulauksiu?). Iki galo taip ir netampa aišku, kodėl tos dienos vėjuotos. Atrodo taip, tarsi blogai, bet bandau save guosti, nes dar kažkas yra.