Visos mano dienos buvo lyg auksinės,
Glaustėsi likimas švelniai prie krūtinės,
O dabar jos pilkos, niūrios ir vėjuotos,
Tarsi panorėjo, kad aš jų bijočiau,

Tarsi kokią naštą sunkią kas užkėlė,
Akmeniu pamainė minkštą pagalvėlę,
Tarsi kas buvimą sudrumstė, pašiaušė,
Tarsi kas nusprendė, laimės jog negausiu.

Kas man liko? Irtis, kol jėgų nestinga,
Vertinti minutę, kol bėdom nesninga,
Kol širdis negrumba nuo skaudžios vienatvės,
Kol jos nesugėlė nebūties gyvatė,

Kol yra ką myliu, kur veržiuos, ko laukiu,
Kol aidai auksiniai mano vardą šaukia,
Nes jį naujas kūnas išdidžiai nešioja
Ir kaip aš kadaise krykštauja, svajoja.