Santrauka:
Greitukas. Po vieno pokalbio...
Nėra daugiau čia vietos – mudviem ankšta
Sutilpt narve, kur čiulba kanarėlės.
Ir tu darai didžiulį platų lankstą,
O aš jaučiuos lyg ką tik atsikėlęs.
Nežiovauju. Tiktai kažkur tarp sapno
Ir tarp tikrovės – lyg erdvėj besvorėj...
Ir norisi, kad ši diena netaptų
Tik dar viena... Tu irgi šito nori,
Nes juk matau: skrendi aplink – ne tiesiai.
Bet jei į tiesą – aš tave suprasiu.
Tik negalvok, kad pirmas patylėsiu,
Nors mokytoja – tu, aš – pirmaklasis.
Mieloji, šitaip buvo, kol narvelis
Atrodė, kad yra pasaulis vienas.
Tačiau daugiau čiulbėti taip negalim,
Kai virbai spaudžia tartum plieno sienos.
Ir visgi ne Kanaruos laimė mūsų,
Nes esame abu naminiai paukščiai...
....................................................................
Bet langą varsto šaltas vėjo gūsis,
Ir išskrendi į tolį šiandien baugščiai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-08-03 00:00:54
Laimė ne Kanaruos, bet atrodo ir namie ne kažkas...gal reikėtų paleist.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-08-02 09:39:06
Įdomus menamasis pasikalbėjimas, kiek pakylėtas į abstraktų lygmenį, kai skrendama aukščiau žemės, atsisakant tikrojo sąlyčio su realybe... kai ji tik numanoma, nepalytėta, neapčiuopta... tokia tat rašančiųjų pozicija, toks būvis, tokia probleminė būtis...
Vartotojas (-a): Grėjus
Sukurta: 2015-08-02 01:38:44
neįsitikinęs,kad tikrai viską supratau. Bet toks vaizdas,jog labai daug jausmo ir išgyvenimo.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-08-02 00:35:20
Ambicijos ir užsispyrimas neleidžia išspręsti problemų...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2015-08-02 00:19:05
Įdomus buvo pokalbis...
Vartotojas (-a): Pisha
Sukurta: 2015-08-02 00:14:47
"Ir tu darai didžiulį platų lankstą,/O aš jaučiuos lyg ką tik atsikėlęs." - sunku būti ne toje pačioje "vietoje", kai vienas jau ten, o kitas vis dar čia.
"Ir norisi, kad ši diena netaptų/Tik dar viena... Tu irgi šito nori," - stipru, gražu. Norisi, kad jau būtų kitaip, geriau.
"Nors mokytoja – tu, aš – pirmaklasis" - man čia skamba, kaip atsakomybės nusimetimas. Tu esi ta, kuri spręs kas ir kaip.
Toks jausmas, kad pradžioje buvo gerai ir tame narvelyje, paskui tik kažkas pasikeitė ir pradėjo spausti. Bet ar jie užaugo, ar narvelis sumažėjo?