Nėra daugiau čia vietos – mudviem ankšta
Sutilpt narve, kur čiulba kanarėlės.
Ir tu darai didžiulį platų lankstą,
O aš jaučiuos lyg ką tik atsikėlęs.
 
Nežiovauju. Tiktai kažkur tarp sapno
Ir tarp tikrovės – lyg erdvėj besvorėj...
Ir norisi, kad ši diena netaptų
Tik dar viena... Tu irgi šito nori,
 
Nes juk matau: skrendi aplink – ne tiesiai.
Bet jei į tiesą – aš tave suprasiu.
Tik negalvok, kad pirmas patylėsiu,
Nors mokytoja – tu, aš – pirmaklasis.
 
Mieloji, šitaip buvo, kol narvelis
Atrodė, kad yra pasaulis vienas.
Tačiau daugiau čiulbėti taip negalim,
Kai virbai spaudžia tartum plieno sienos.
 
Ir visgi ne Kanaruos laimė mūsų,
Nes esame abu naminiai paukščiai...
....................................................................
 
 Bet langą varsto šaltas vėjo gūsis,
 Ir išskrendi į tolį šiandien baugščiai...