Aš Tavo veido, Viešpatie, ieškojau
ir Tavo pėdom atkakliai sekiau,
tačiau atleisk – Tavęs nepažinojau
ir tai, kuo visąlaik tikėjau ir siekiau,
prarado skonį ir spalvas prarado,
našta man tapo, slegiančia pečius –
ir reikia vėl, išsekusiam nuo bado,
kasdienę duoną lyg vaistus karčius
nuryti ir bandyt atrast iš naujo
tas pėdas, kuriomis kadais sekiau,
kad vėl galėčiau saugiai Tavo saujoj
priglusti prie Tavęs, kaip niekada, arčiau
ir iš arti regėti Tavo šviesų veidą,
nuskęsti Tavo žvilgsnio gelmėje...
Dėkoju, Viešpatie, manęs kad neapleidi –
laikai giliai paslėpęs savo širdyje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-08-01 19:53:38
Lyriškai, giliai, jausmingai!
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-08-01 09:36:24
Tikras, nesumeluotas, iš giliai pasemtas mintijimas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-07-31 21:57:28
Sakralu. Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-07-31 19:52:59
Jus išgirdo.Gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-07-31 14:22:57
Iš širdies į širdį.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-07-31 12:08:55
Tobula malda žmogiškajai Sielai, Tikėjimui ir Vilčiai. Klasika, kuri turėti būti dėstoma mokykloje vertybinio ugdymo tikslais.
Pagarba ir padėka.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-07-31 10:53:53
dvasingai