Aš Tavo veido, Viešpatie, ieškojau
           ir Tavo pėdom atkakliai sekiau,
tačiau atleisk – Tavęs nepažinojau
           ir tai, kuo visąlaik tikėjau ir siekiau,

prarado skonį ir spalvas prarado,
           našta man tapo, slegiančia pečius –
ir reikia vėl, išsekusiam nuo bado,
           kasdienę duoną lyg vaistus karčius

nuryti ir bandyt atrast iš naujo
           tas pėdas, kuriomis kadais sekiau,
kad vėl galėčiau saugiai Tavo saujoj
           priglusti prie Tavęs, kaip niekada, arčiau

ir iš arti regėti Tavo šviesų veidą,
           nuskęsti Tavo žvilgsnio gelmėje...
Dėkoju, Viešpatie, manęs kad neapleidi –
           laikai giliai paslėpęs savo širdyje.