Bet Vardo rašyba lietuviška liks.

Vat kap... Patriotiškai.

Man sunku lygintis istorinėmis žiniomis, tad geriau bandysiu priartėti vien literatūrinėmis, juolab kad po siužetine linija šis tas slypi.
Laiško forma (verta prisiminti kad ir pono Urbono minčių išklotinę) labai geras idėjų deklaravimo būdas. Kaip nota.
Pradžios ištiktukas Oi, tas pamėgtasis folkloro ir buitinės-liaudiškos raiškos įspaudas (ir viso pirmojo posmo melodika gana tautiška), suteikia nuoširdumo ir netgi užgniaužtų jausmų atspalvį. Bet toliau visos aistros (išskyrus gal tik fizinį švaistymąsi) išreiškiamos santūriai – argumentais.
Juntamas laukimo intensyvumas (širdis ir akys dangop), o piktavaliui sutrikdžius įvykių didybę, netgi viską išdraskius, vyksta dvasinė kova kaip dėl sienų, tačiau nusistatymai išlieka. Tokia pagrindinė gija.
 
Daili ciotkos partija. Ciotka yra ne tik teritoriškai-lingvistiškai surišta su W ir C, bet pasireiškia ir literatūriškai-meniškai – buvo tokia baltarusių rašytoja ir politinė veikėja Ciotka-Paškievič. Kėlė dvasią, organizavo, redagavo, rašė (jos palikime irgi ryškūs tautosakos įvaizdžiai). Taip kūrinyje per ciotką susieina daugiatautiškumas (pusseserė – giminystės rodmuo) ir ypač ryškėja kūrinio universalumas.
Tvirtybės ir ištikimybės idealams pavyzdys – ir Vartai, Vadas, Vardas. Savaip ir baigta.
Tai situacinis-moralinis kūrinys.

Lyrinis-patriotinis. Be dvigubos W.