Pareis.
Nebūna, kad negrįžtų.
Bet būna neilgai
Ir neuždaro durų.
Ir, rodosi, kasnakt per pusę plyščiau,
Kai mėnesiena man ant lango gula.
Skaičiuoju tas žvaigždes –
Beribis skaičius,
O aš tik vienas, vienišas ir liūdnas.
Nebeturiu ką keikt.
Save prakeikčiau.
Ir dar širdies gilumą –
Patį dugną.
Kur tartum šuliny skaidru ir vėsta
Mėnulio priešpilnis...
Ir vėl yra tik pusė...
Ir dar tyla, kurią paliestum.
Ir keistas pojūtis –
Sulauksiu, bet nebūsi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-07-29 09:21:36
Kerinti emocinė galia, nostalgiškas tikro jausmo elgesys, tegul ir vienos pusės… motyvuota vertybinė skirtis.
Pagarba ir padėka.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-07-28 23:25:48
Patylėsiu, belieka tik priglausti
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-07-28 17:38:53
jaučiu tai, kas parašyta, nepykite, bet prisitaikau sau, nes taip gula dūšion, taip gula
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2015-07-28 13:49:33
gilus vienišumas
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2015-07-28 11:41:04
Tikra pilnakraujė lyrika, kurioje, nors ir skausmingai, telpa abi pusės...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-07-28 07:09:59
Ta pusė, tarsi neužgyjanti vienatvės žaizda... sopulingai pulsuojanti, bet su meile raminama eilėmis...