Net dabar (o gal būtent dabar),
Kai pririnkus margos patirties
Nebedrįsčiau tavęs
Nei viliot, nei jaukinti —
Aš netrokštu pastverti,
Turėti, net liest.
Kelia jaudulio virpesį
Skaitomos mintys
Kaip iš tavo kraštų
Atgrumėjęs lietus,
O iš jų nusileidę
Vaivorykščių tiltai.
Tu — šviesi paslaptis,
Kuri kviečia nubust,
Tu — guvi kibirkštis,
Nebeleidžianti smilkti.
Jei paliesiu,
Gali it miražas pranykt,
O dabar bent žinau,
Jog šventi egzistuoja.
Dėkui tau —
Užmiršau, kad apsvilus nesyk,
Vėl tamsoj
Apie skaisčią žaltvykslę svajoju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-07-27 13:16:12
Man artimas...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-07-26 10:04:48
Išbaigtas šviesus pagarbos santykį su dvasine egzistencija išreiškiantis eilėraštis.
Gal tik "guvi" nelabai dera šalia "šventi egzistuoja".
Puiku. Dėkui.