Žvaigždėti skliautai

Juk ne šiaip sau kvanksau — 
Mintys plaikstos painiuos praeities labirintuose.
Pabarsčiau trupinių,
Siela grįžta į laimės laikus,
Kur jausmų pumpurai
Nuo gyvybinio potvynio brinksta,
Iš vienos kibirkšties
Kur atodūsis liepsną įpūs,
Kur jėgų per kraštus,
Kad tave ne turėčiau — paleisčiau.
Nesvarbu, kur stotis,
Mūsų rūmų žvaigždėti skliautai,
Kur esi ne bet kas —
Nuo mirties Dievo įteiktas vaistas,
Kokį kartą gavai,
Tai meldiesi, dėkoji už tai.
Ten nesiekia ruduo,
Nes pavasaris amžinas klesti,
Ten abu mes jauni —
Tarsi polaidžio greitas vanduo,
Aidi dainos, juokai,
Nes už mudu nėra laimingesnių...
Ar galėjo daugiau 
Mums gyvenimas padovanot?
Nijolena

2015-07-24 07:23:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2015-07-25 22:35:29

Belieka priglausti...

Vartotojas (-a): Algmar

Sukurta: 2015-07-25 17:19:46

         Grįžti, juoba džiugiai – nedažna tema tinklapių lyrikoj, greta ilgesio raudų. Išsakyta tvirtai, turtina turtingą kūrybą.
         Bet „Nekaltybė nakties“ nepajėgia atsverti švino.
 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2015-07-24 23:31:29

Tai, kas būna ir nepražūna. Idealiu atveju, o gal tik minties ir širdies labirintuose. Be abejo, ir kūriniuose.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-07-24 09:41:45

Naujas autorės tonas. Smagu matyt gerai nusiteikusią ir apie viską galvojančią su optimizmu. :)