Juk ne šiaip sau kvanksau — 
Mintys plaikstos painiuos praeities labirintuose.
Pabarsčiau trupinių,
Siela grįžta į laimės laikus,
Kur jausmų pumpurai
Nuo gyvybinio potvynio brinksta,
Iš vienos kibirkšties
Kur atodūsis liepsną įpūs,
Kur jėgų per kraštus,
Kad tave ne turėčiau — paleisčiau.
Nesvarbu, kur stotis,
Mūsų rūmų žvaigždėti skliautai,
Kur esi ne bet kas —
Nuo mirties Dievo įteiktas vaistas,
Kokį kartą gavai,
Tai meldiesi, dėkoji už tai.
Ten nesiekia ruduo,
Nes pavasaris amžinas klesti,
Ten abu mes jauni —
Tarsi polaidžio greitas vanduo,
Aidi dainos, juokai,
Nes už mudu nėra laimingesnių...
Ar galėjo daugiau 
Mums gyvenimas padovanot?