Probėgšmais, bet paprastai paporinsiu viską, kas nutiko Pernykščiame Rojaus Sode vieną karštą vasaros dieną. Ten buvo tik keli kaimynai, kurie praeiviais paprastai niekada nesidomėjo. Gal tik todėl, kad šie nemokėjo jųjų šnektos. Pats neatrodžiau toks. Man puikiai sekėsi suprasti, ką brazda medyje voverė, kodėl kalena genys. Man vieni niekai susikalbėti naktį su vienu nepatenkintu katinu, kuris lyg sykį taikosi pamokyti į šį ramų kampelį įsiveržusį nelabajį Atėjūną. Aš džiaugiuosi, kad Kūrėjas man davė kalbos dovaną, todėl visada galiu šnabždėti, nors mano balsą girdi visai nedaug Pernykščio Rojaus Sodo gyventojų.
Esu viso labo tik surūdijusi skardinė, kurios praeitis nėra tokia turtinga kaip Pamestojo Dviračio, kuris gali pasigirti matęs Paslaptingajį Slėnį, Žmonių miestą ir Žaliojo Ežero parką. Nesu pats matęs ir Geležinių Vežėčių, kuriomis keliavo Rūpestingoji Lėlė, kuomet mergaitė, vardu Vika, pastarąją labai mylėjo, nors puikiai žinau, kad ši tik paprasčiausias plastmasinis žaislas. Žinau, mūsų visų, kuriuos žmonės vadina daiktais, gyvenimas yra pernelyg trumpas. Galėjau tik pasidžiaugti, kad kiekvienas galime papasakoti vieną ar kitą istoriją. Tie įvykiai yra mūsų gyvenimo dalis...
Tą dieną saulė tiesiog spigino. Man atrodė, kad mano kūnas yra įkaitęs iki raudonumo. Kitaip ir negalėjo nutikti, nes esu iš metalo, kuriame kadaise gulėjo gražiai suvynioti saldainiai. Mano kaimynai sako, kad esu kilęs iš Vokietijos. Nežinau, kokia ta šalis, nes mačiau tik fabriko cechus, kur pavargę žmonės valdė sudėtingas mašinas, kurios suteikė man formą. Taigi nenukrypsiu nuo istorijos.