Priežiūros inspekcija, socialinis užimtumas, rūpyba, globa ir kiti terminai niro į paviršių neturėdami nieko bendra su esama padėtimi. Dar šiukšlės, kurių visur buvo apstu ir kurios, regis, tik jam vienam badė akis, niekas kitas jų nepastebėjo ir dėl jų nepergyveno, tartum tai natūralus kraštovaizdžio elementas, be kurio ši vieta netektų savo išskirtinumo, nes karštis iš tiesų būdingas visiems pietų kraštams, todėl išskirtinumo šia prasme tikėtis neverta, taipgi paplūdimiai, kurie visur daugmaž tokie patys, be persirengimo kabinų, tarsi žmonės savaime turi būti iš anksto persirengę arba po visko šlapi gali sėstis į automobilius ir trenktis į savo laikininus būstus tam, kad tik ten apnuogintų riebius užpakalius, nepiktindami nepriekaištingai sudėtų juodaodžių, kurie okupavę paplūdimių aptarnavimo sferą, ir kitos spalvos asmenų, tampančių gultus ir skėčius nuo saulės, neišvysi, sakytum, gimę savo Senegale ar Čade nuo pat vaikystės buvo mokomi baltiem storašikniam pateikinėti gultus ir revanšistiškai demonstruoti savo tobulus kūnus, atsiskaitydami už protėvių ilgus šimtmečius kęstą vergiją, šekit, kiaulienos gerbėjai, čiužinius, guldykit ant jų savo lašinius ir būtų gerai, jei dar visa tai pridengtumėte nepermatomais skėčiais. Tokią žinutę galėjo ir turėjo, jų supratimu, perskaityti kiekvienas baltaodis, atvykęs nekaltai papramogauti iš savo nieko vertų odiniais baldais išpuoselėtų ofisų kažkur Stokholme, Frankfurte ar Mančesteryje, kur jų nevykėlės tokios pačios storašiknės arba plokščiapapės biurų administratorės keturis kartus per dieną suokia savo bosams, kokie tvirti jų užpakaliukai ir jaunatviška eigastis, o tie palaimingai murkia, lyg glostomi katinai, ir kartą per dieną tarp dviejų pasitarimų ar sutarčių pasirašymo atsidėkodami  įsmeigia savo taip vertinamą, o juodaodžiams iš Čado sukeliantį šypsnį, daikčiuką į paguldytos kniūpstom ant stalo mergaitės užpakaliuką. Čiagi tie bosai su neslepiamu pavydu nužvelgia juoduosius patarnautojus ir akimoju supranta, kad ne juodukai jiems patarnauja, o jie patys atiduoda nebylią pagarbą išeiviams iš pietų žemyno, ir mintyse pasižada nebekalbėti niekinamai apie juos ateityje, o dar geriau – pakeisti apsimetėles administratores šitais štai išdidžiais gamtos vaikais, aprengti juos deramais kostiumais, baltais marškiniais, priderinti prie jų kūno spalvos ofiso interjerą, ir ką gi mes turim, ogi vaizdą, nustelbiantį pačius bosus, kur dar kelių minučių atsijungimas nuo reikalų ant stalo tarp pasitarimų ar sutarčių pasirašymo, dar neaišku, kas ką ten tvarkys, ne, jau geriau tegul lieka kaip buvę, ir susigėdę verslo profesionalai nukreipia žvilgsnius į vandenį, kad nematytų storų savo vaikų, primenančių juos pačius, kad bent trumpam pamirštų niekingą savo gyvenimą, išsklaidytų netikėtai užplūdusias išdavikiškas mintis ir grįžtų prie taip įprastų ir neatidėliotinų reikalų, kuriems išspręsti pakanka vieno stebuklingo skambučio į biurą, neišsiduodant pokalbio metu nei balsu, nei kaip kitaip greta esančiai žmonai, kad ši administratorė, dirbanti jau keturis mėnesius, yra apdorota iš visų pusių ir, tikėkimės, dabar, kai kalbasi su juo, nėra dorojama kurio nors jauno apsaugininko, ką gali žinoti, reiks peržiūrėti slaptų kamerų, apie kurių buvimą žino tik jis pats, įrašus.
Tegul lieka kaip buvę, sako jų liūdni žvilgsniai, nukreipti į permatomą vandenį, į kurį net nusimyžti kažkaip nejauku, nelyginti su Palanga, kurioje jau nežinia kada buvo su šeima, nes namiškiams ilsėtis prie Baltijos seniai ne lygis, tik su kokia administratore dienai kitai išsprūsi, toliau išsivežti – gali tik pasvajoti, bet joms ir to užtenka, tokia jų užmokesčio neapmokestinta ir viešai neaptarta dalis, kurios neimti reikštų išstumti save iš darbo rinkos be galimybės kitur įsidarbinti, juk verslo rykliai, kaip jie patys save vadina, viską išsipasakoja vienas kitam per kasmėnesines ir kassavaitines vakarienes, be to, dar ir demonstruodami savo naujausių administratorių intymias fotografijas bei išsamiai pasakodami jų gebėjimus, todėl jei jau pasisekė patekti ant podiumo, tai turi pasiimti viską, nes tokia laimė paprastai ilgai netrunka, ir jau kitos šviežesnės ir nesudėvėtos laukia savo eilės, kol bus pakviestos, dažnai net besimokydamos paskutinėse klasėse talpina selfus į įvairiausius tinklus ir beskambant paskutiniam skambučiui su pasididžiavimu rodo nevykėlėms draugėms ana tą išvaizdų poną prie prabangios mašinos, kuris atvyko pasveikinti ją baigus mokyklą ir įteikti raktus nuo seifo jo kabinete, kaip neginčijamą pasitikėjimo ja ženklą ir kartu priminimą, kad yra laukiama ryt, kai tik galės, darbe, kur tuo pačiu pasirašys daug žadančią darbo sutartį. Todėl tegu lieka kaip buvę.

Geltona, tiek saulės išblukinta, kad jau beveik balta spalva žymi šią salą, namai, paženklinti išsiliejusio pieno, apibarstyto cinamonu, spalva, plytos, kuriomis renčiamos sienos, tartum specialiai dailininkų nuspalvintos šia išskirtine blukinta spalva, kurią vadinti geltona yra nusižengimas, kaip ir vadinti balta taip pat, tas visa apimantis jausmas, kad esi labai arti Afrikos, o taip iš tikrųjų ir yra, kaip ir nuojauta, kad tuoj iš už kampo pasirodys Indiana Džounsas su savo neprilygstama lobių ieškotojų komanda, visa taip tikra, kad nebetiki jau niekuo, nei gyvenimu po mirties, nei visagale Amerika su jos išliaupsinta demokratija ir į intymiausias sferas įsiskverbiančia holivudine bei televizine produkcija, nebetiki netgi visažinančiu ir išmanančiu Čekuoliu ar jį pranokti pasišovusiu save įsimylėjusiu labiau už tėvynę ir prezidentę lietuviškuoju dendžiu Jakilaičiu, kurie abu, ačiū Dievui, už tūkstančių kilometrų, ir pasaulis, garbė jam, niekada nėra girdėjęs tų tuščių puodų skambesio, kaip gera, galvojo jis, kad toje nublukintoje geltonoje tirštynėje tavęs nepasiekia masinė psichozė, visuotinis išprotėjimas dėl neva paaštrėjusios politinės situacijos, nepasiekia nuolat teigiama karo neišvengiamybė ir kiti lietuviškieji atributai: tautinė giesmė devintą valandą vakaro, kur bebūtum, neva pilietinis solidarumas, nepaisant, kad politinio elito esi pravardžiuojamas nevykėliu, jei nerandi darbo, arba tualetus aptarnaujančiu personalu, jei esi emigrantas, ir, savaime suprantama, toks pat nevykėlis, nes tik tokie neranda darbo tėvynėje ir emigruoja, protingoji klasė geba apsirūpinti ir čia, o čia – tai ne kokia Akmenė arba Varėna, bet būtinai sostinė, blogiausiu atveju kiti du miestai, nes visa kita tėra kaimas, ir ne tik patys, bet ir gausią giminę aprūpina, ir apsirūpinę nesuvokia, sveiku protu nenumano, kaip gali kam nors kilti šventvagiška mintis neginti tėvynės, tai yra jų, nes jie ir yra tėvynė, jie savo drimbančiais nuo riebalų snukiais simbolizuoja tėvynę, jos žemės ūkį, gyvulininkystę, nes kiaulė nacionalinis galvijas, o jie savo išore nuo jos mažai skiriasi, taigi, giedokime tautiškai, kaip Kudirka mokė, kur bebūtume valstybės dieną devintą vakaro, kad visas pasaulis išvystų, kokie mes vieningi, – ir alkani, ir paėdę, ir nepelnytai įdarbinti, ir nepagrįstai išmesti, – visi mes giedame virtualiai susikabinę, skriaudas pamiršę, kaltiems atleidę, nes vienija mus bendras siekis – parodyti pasauliui šią didžiavyrių tautą, vienintelę Žemėje, kuri kadais net iki svetimos jūros nuėjo, verkiančius vaikus be tėvų našlaičiais palikę, ir daug kitų piktadarybių bei nusikaltimų pridarę, ir tik vienas šešėlis temdo šlovingos istorijos panoramą, tai tas nelemtas stryktelėjimas per upelį, kai priešo kariauna, basa ir apiplyšusi, alkana į prezidento namus beldėsi. Kaip gera, kaip gera būtų niekada ten negrįžt.

Siaubingas grožis, siaubingas, jau kelintą dieną kartoja tą pačią frazę, kol galų gale neiškentęs paklausia Džasmondo, kuris pasitiko oro uoste ir apgyvendino savo studijoje, kaipgi jūs išgyvenate, kiekvieną dieną matydami šį grožį? Visi tie dviaukščiai nameliai su savo nepakartojamais balkonėliais ir individuliais pavadinimais, puikus sumanymas prie durų užsikabinti lentelę su užrašu, apibūdinančiu tavo vertybes arba ironišką žvilgsnį į save patį, sakykim, Robinzono sala, Rožių namas, Santa Maria, Santa Teresa, Flora, Adonis, Forster, Valley view, Welcome ir panašiai, tas vaizdas į miestą iš studijos terasos, kur pirmiausiai po ja plyti kelių šimtų metrų pločio akmenuota ir uolėta įdauba, kurią gal vertėtų vadinti tarpekliu, ir tik tada atsiveria miestas, o dar tas nuostabaus grožio tiltas per jį, kurio keturių nišų aukštis siekia bent šimtą metrų, kol atsiremia tvirtai į tarpeklio dugną, ir visas salos reljefas kalningas, nelygus, apaugęs skurdžiais krūmokšniais, uolėtais krantais ir grotomis, į kurias nenuilsdami motorinėmis valtelėmis gabena vietiniai verslo pirmūnai, taip skubantys, kad gelbėjimosi liemenes užsiriši jau išplaukęs į jūrą, o nusiimti turi iš anksto, dar nepasiekęs kranto, kad, gink dieve, neužlaikytum eismo ir nesuardytum užsibrėžto įgyvendinti dienos plano, o ir maršrute viskas apskaičiuota, kelios grotos, į kurias tik vos vos įplauki, pažiūrėkit į kairę, uoliena, pažiūrėkit į dešinę, stalaktitai, dabar aukštyn, žydroji grota, laikykitės tvirčiau, apsisuksime, ten puikus vaizdas, čia matosi dugnas, jau galite nusiimti liemenes ir padėti į priekį, ačiū už kelionę, paskubėkite išlipti, nes turėsite daugiau laiko išsimaudyti, prašom sekantys, verslas eina kaip iš pypkės, turistai irgi laimingi, labai daug pinigų neprarado ir kelis gerus kadrus spėjo padaryti, aibė nepakartojamų prieigų prie vandens ir visur gali maudytis, keliasdešimt miestų, kurie, pasirodo, telpa į šią mažą salą, kuri vėlgi nėra tik viena, sudaranti šią valstybę, yra ir kita mažesnė, ir dar kita, dar mažesnė, ir tie miestai, kai kada net neturintys skiriamųjų ženklų, tiesiog eini gatve ir pastebi ant pastato sienos užrašą, kad štai būkit malonūs, atkreipkit, prašau, dėmesį, jūs jau kitame mieste ir to kito miesto pavadinimas štai šitoks, nepastebėjot, nieko tokio, vis tiek mes džiaugiamės, kad mus aplankėte, vanduo, kaip jau minėjau, čia pat prie gatvės, pasidarė karšta, norit atsivėsinti, tiesiog nusileiskite laipteliais tiesiai į jūrą, Viduržemio, persirengti nebūtina, kol prieisit kitus laiptelius, jau būsite nudžiūvę, daugybė bažnyčių, viena už kitą gražesnių, senovės romėnų miestas, kurį jie pasistatė viduryje salos ir persekiojo pirmuosius krikščionis, kurie suskubo slėptis iki šių dienų gerai išsilaikiusiose katakombose, sostinė gana moderni, lyginant su senoviniais mažais miestukais, nedideli užmiesčių laukai, išsidėstę terasomis, jokių karvių nei ganyklų, tik viena kita ožka ir, aišku, žmonės, labai malonūs, paslaugūs, visi kalbantys angliškai, nes tai antra valstybinė kalba, kadangi sala 160 metų buvo britų kolonija, ypač įsiminė tas berniukas aštuoniolikos metų mergaitišku balsu, aptarnavęs kažkuriame restorane ir nesutrikęs net tada, kai nevėkšliškai krustelėjęs svečias apvertė taurę vyno, svečias sutriko labiau, kai išgirdo moterišką balsą prie ausies, siūlantį persėsti prie kito stalo, o pakėlęs akis, pamatė jaunuolį, stebuklai ir tiek, malonūs, kol neatsisėda prie vairo, kaip visur – prie vairo dingsta malonumas ir geros manieros, žmones tarsi kas pakeičia toje velnio mašinoje, staiga prireikia skubėti, kelios sekundės lemia viską, ir tada neprošal apipypsinti kokį žioplą turistą, kuriam be to, kad yra svetur, prisideda dar ir eismas kita kryptim, kaip Anglijoje, na tada, žioply, laikykis, mes taip tave apsignalinsim, kad pažiūrėt nenorėsi į pietų pusę, ir skamba sala griausmingu signalų orkestru, kol žioplys nusigandęs sustoja šalikelėje, paskui jie vėl malonūs, paslaugūs ir... nepakenčiami, nes, kaip bežiūrėsi, tu jiems esi svetimas.
Džiasmondui, aišku, viso to neišsakė, jis ir taip nekvailas, susigaudo pats, kiek pagyrų yra pasverta, o kiek galima praleisti negirdomis. Galų gale svečias ir pats po kurio laiko pajaus, kad visada nieko geriau nėra už namus. Tegul taip ir pasilieka.
Inspekcija, priežiūra, protekcija, infekcija, kas dar? O gi viskas suMALTA.