Dienos skalikai, bėgantys per miestą,
Užkliudo vandenis ir pateka rytojus,
Kamputy lūpų šypsena atvėsus
Tam skersgatvy ne pirmąsyk kartojas.
Ir tie paveikslai akyse, ir grimas
Namų vaiduoklių, kur akli temato,
Kaip vidury nakties vaikai negimę
Iš pėdos angelo atsigeria arbatos.
Kaip užkelia vartus karingos vėlės,
Dabar šis miestas truputį prikimęs,
Nulaižo dangų debesies šešėlis
Ir jau nebegalioja prakeikimai.
Tiktai benamiai seno miesto žvėrys
Tyliom gatvelėm slankioja, tarytum
Pats dievas būtų juos pernakt sutvėręs,
O pats išėjęs užkariauti miesto kito.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-30 01:52:56
Taip sklandžiai ir vaizdingai !
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-07-19 13:20:00
Labai efektingai perteiktas paveikslas to seno, seno miesto.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-07-18 13:57:11
Geras.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-07-17 20:34:30
Kaip vidury nakties vaikai negimę
Iš pėdos angelo atsigeria arbatos...mane ši vieta labai sujaudino, pakuteno dūšią...ir visas eilėraštis nepaprastai geras, užkabinantis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-07-17 10:06:15
Geros kūrybos potėpiai, bet pats eilėraštis neįsiminė (yra fonas, nėra šerdies).
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-07-17 09:12:22
Skambu, vaizdinga ir gilu - viskas, ko reikia gerai poezijai.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2015-07-17 09:05:11
Negaliu likti abejinga tokiai eilutei: Nulaižo dangų debesies šešėlis...