Dienos skalikai, bėgantys per miestą,
Užkliudo vandenis ir pateka rytojus,
Kamputy lūpų šypsena atvėsus
Tam skersgatvy ne pirmąsyk kartojas.

Ir tie paveikslai akyse, ir grimas
Namų vaiduoklių, kur akli temato,
Kaip vidury nakties vaikai negimę
Iš pėdos angelo atsigeria arbatos.

Kaip užkelia vartus karingos vėlės,
Dabar šis miestas truputį prikimęs,
Nulaižo dangų debesies šešėlis
Ir jau nebegalioja prakeikimai.

Tiktai benamiai seno miesto žvėrys
Tyliom gatvelėm slankioja, tarytum
Pats dievas būtų juos pernakt sutvėręs,
O pats išėjęs užkariauti miesto kito.