Tarp tikrovės ir būsimybės.
O tas bespalvis tūris (gal atnašavimas
rimui?) liko kažkaip svetimas geram kūriniui...

Ilgai skaičiau, nes priešsapnis (sprendžiant pirmiausia pagal pavadinimą) reiškia kažkokią realybę. Ją suprasti nelengva, nes siužetas gali būti nevientisas, klaidus, pilnas šiapusinių ir anapusinių simbolių, kitaip sakant, mišrus. Gresia interpretuoti klaidingai. Vis dėlto pagrindinė mintis kyla iš kovų ir pergalių sferos.
Naktis, kuriai neįdūrė mėnuo, – bekraujė, bespalvė. Tai jokia terpė. Galbūt teorinė. Minčių lygmuo.
 
Kad realybė mišri (jau nekalbant, kad poetinė), rodo iš miško kylančios rankos, kurios kažką spaudžia prie žemės. Kyla aukštyn, bet spaudžia žemyn. Tai nieko keisto, juolab kad užsiminta apie tūrį – apie jį (klaidžiojant eilėraščio matavimuose – istoriniuose, realiuose ir ne visai) yra samprotavę ir Boilis su Mariotu, Archimedas bei kiti. Fizikiniu požiūriu reiškinys įmanomas. Bet vėlgi – pirmiausia čia poetinis pervertimas, parodant, kad pažadėtoji žemė viršuje. Arba miškas po žeme.
Kas čia dedasi, kranksi ir kovas. Totemai – ne visai tautinio Gedimino aplinkos atstovai. Taigi, Gediminas tik priešsapnio (santykinai tikrovės, o jei įmigimo, tai dalinio, nes kuičiasi su balnu) personažas, Italiku išskirtą eilutę galima suprasti kaip tauro aspiraciją, o pats kritęs tauras – pergalės simbolis. Galbūt tai karžygio troškimas.
 
Kūrinys apie bendro pobūdžio (teoriškai-meniškai įmanomus) įvykius, įvairias juos lydinčias mintis (ir viso to galimus pasikartojimus ir išsikraipymus sapne).