Kur numes likimas, nieks nežino,
Net maža raudona aguona
Kartais auga vidury gėlyno,
Kartais džiaugias kapinių tvora.
Eis šimtai, o ji maldaus tik vieno:
— Neužminkit, neužminkite manęs!
Gal tik žolę, o gal vargšę sielą
Čia kažkas paliko žemės keliui tęst.
O ji žydi, mažą žiedą krauna,
Nors nežino — bus, nebus vandens.
Jei neras juodos žemelės saujos,
Teks gyvent prie pilkojo akmens.
...............................................
Mums kitaip.
Mums leista žemėj rinktis,
Kur žydėt, kur sėklas dirvon bert.
Bet ir tai vis verkiam nelaimingi,
Jeigu rūmuos negimėm iškart.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-07-15 23:07:49
Labai protingas kūrinys.
Norėjau pasamprotauti apie susitaikymo su lemtimi motyvą (jeigu aguona yra visur mėtoma sėklelė, t. y. lengva ir pasiduodanti šuorams, ji neturi maldauti). Bet suprantu, kad taip kedenti nereikia, aguona tiesiog auga grožiniame kūrinyje. Svarbiausia čia mintis: kaip yra, taip tebūnie, reikia ištverti. Rasti jėgos dar ir žydėti.