Kur numes likimas, nieks nežino,
Net maža raudona aguona
Kartais auga vidury gėlyno,
Kartais džiaugias kapinių tvora.
 
Eis šimtai, o ji maldaus tik vieno:
— Neužminkit, neužminkite manęs!
Gal tik žolę, o gal vargšę sielą
Čia kažkas paliko žemės keliui tęst.
 
O ji žydi, mažą žiedą krauna,
Nors nežino — bus, nebus vandens.
Jei neras juodos žemelės saujos,
Teks gyvent prie pilkojo akmens.
 
...............................................
Mums kitaip.
Mums leista žemėj rinktis,
Kur žydėt, kur sėklas dirvon bert.
Bet ir tai vis verkiam nelaimingi,
Jeigu rūmuos negimėm iškart.