neblogai, nes ir laiko nemenkai užtruko bendraujant nuo tada, kai iš pokario elementoriaus perskaičiau apie du gaidelius ir dvi višteles.
 
Du gaideliai, du gaideliai
Baltus žirnius kūlė...
 
Todėl išaugęs, subrendęs, jau nemaniau, kad Eilėraštis mane galėtų kuo nors, kaip nors stebinti. Tačiau pasirodo, kad klydau. Ir nemenkai, beje. Būtent tapus suaugusiam,  sunokusiam pirmą kartą buvo lemta žvilgtelėti į jį kaip personą, sutvertą iš kūno ir pasirėdžiusią drabužiu. Atrodė, kad mano akys, „pamerktos“ į išrašytą popierių, sugėrė jį akių vyzdžiuose. Raidynas nyko, popierius irgi. Tačiau prieš akis neskubėdama kerojosi persona, pradžioje labiau panaši į Darvino beždžionę, bet jos gyvasties kontūrai, figūros apibrėžtis pilnėjo ir netrukus priešpriešiais sustojęs prakalbo Jis, Eilėraštis.
   – Iš žodžio tveriasi pasaulis. Labas, vežėjau.
   – Hm.
   – Sakau, labas, vežėjau. O dėl mano išvaizdos nesistebėk. Pasirinkau pabūti panašus į... Betgi matai, pats spręsk, į ką labiausiai panašus. Gal į Aleksandrą  Puškiną. Gal į Alighierį Dantę, Viljamą Šekspyrą  ar Džordžą Baironą. Gal į Justiną Marcinkevičių ar Eduardą Mieželaitį... Gal į Vidinį, dar ką. Pavyzdžiui, į tave.
   – Mane? Seniai į save žiūrėjau.
   – Tuomet, matyt, verta labiau ir dažniau pasistengti panašiam į tave pabūti. Žmogui reikia save kuo dažniau matyti.
   – Ir taip gali?
   – Kai netingiu. Tačiau protingiau mano išvaizdas priimti kaip iliuzijas. Manau, kad šitaip ir atsitiks. Iliuzijos per žodį, pasakytą mano  burna.. 
   Tai buvo tas suaugusiojo laikas, kuomet dar nežinojau Amnezijos, nors, kaip vėliau prasitarė, mane ji buvo nužvelgusi dar lopšyje.  Ar žinojo apie tai Eilėraštis, neužklydo noras  klausti, tačiau smagu, kad mintyse iš man tuomet neįprasto susitikimo su Eilėraščiu išliko (ar atgijo) jo sakymas:
 
Tik negesink savęs
ir pasakyk kitiems, kad
kokie bebūtume –
galbūt net ir nušovę paukštį,
jis būtinai – anksčiau vėliau – ir vėl atskris,
ant vamzdžio šautuvo nutūpęs,
papasakos, kodėl jam šitaip skauda.
Dar giesmę pagiedos... 
Ir suskaudėtų paukščiui dar labiau,
jeigu tavęs atskridęs nerastų.
 
   Man  tiek pakako, kad per šią, sakyčiau, nesušukuotą, atrodytų, mažai civilizuotą būtybę į dvasią įsineščiau gražų lobį. Jis, regis, visą laiką buvo čia pat, tik reikėję  pasikapstyti, suklusti ir nepabijoti savęs tokio, koks esu. Nėra padėties be išeities, jeigu ir nušautas paukštis išmoksta ir atskristi, ir pagiedoti.
   Tai, ką čia į posmą užrašęs, yra gerokai mažiau, negu tąkart pakalbėjęs Eilėraštis, pasirodydamas kaip kūno ir dvasios  darinys.. Šis posmas nei pradžia ar pabaiga. Tai ne specialiai parinkta ištrauka; užrašiau todėl, kad iš tikrųjų drįstu parodyti kaip citatą, kurį parašyta taip, kaip buvo pasakyta. Tokios drąsos pritrūksta rodant kitas Eilėraščio to sakymo vietas, nes nesu  tikras, kad jos nebūtų atskiestos ir mano vienu kitu žodžiu. Todėl nesiimu atsakomybės liudyti, ar taip užrašytais žodžiais mintis būtų tapati anai, ką tik išgirdus Eilėraštį. Pasakyta gi, kad ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Panašiai ir žodis, įkritęs į ne savą tekstą, neretai sujaukia jo natūralią, pirminę mintį. Todėl, kaip suprantu, ir citatų prigimtis yra neįsileisti į jų globojamus tekstus nieko, kas ateitų iš pašalės – iš svetimų lūpų, svetimų galvų. Tačiau tai nereiškia, kad kada buvau apleidęs norą pasiglaustyti ir prie Eilėraščio ano sakymo kitų nuotrupų, kurias atrodo, kad gal atsiminti. Kad ir netiksliai, apytikriai. Suprantu, kad per netrumpą laiką jos apsineša nuosėdomis. Bandau iki šiol atgaivinti jų originalo žodžius ir netgi galiu padeklamuoti, tačiau – kaip jau sakiau – nesu tikras, ar jie neatmiežti ir mano  kokiu žodžiu. Pasilieku teisę tolimesnei nuotrupų restauracijai, tačiau šiandien jas perskaitinėju nesidžiaugdamas, kad yra taip, kaip yra.
 
(...) jei ką atsimeni, ar bent išgirdęs sužinai,
tai nemanyki, kad tenai tavęs nebuvo
ir nesiteisinki, kad gal ne tu,
o už tave  piktesnis
tą mažą  mielą paukštį šovė,
atskridusį į medį
pagiedot giesmių (...)
 
Dar tiksliai žinau, kad aname savo  sakyme  Eilėraštis dukart pakartojęs:
 
Tik nemeluoki  savimi.
Ir nemeluok, kad  nemeluoji.
 
   Po to jį matydavau (ir kol kas matau) visokį, taip pat neretai panašų į mane. Atrodo, taip elgiasi todėl, kad iš tiesų stengėsi man  suteikti progų dažniau pasižiūrėti į save. O man pradėjus šliaužti per 77 išgirdau jį pasakiusį lyg sau, lyg man, lyg visiems ar niekam. Taip su juo atsitikdavo ir anksčiau, kuomet pasako, kas jam aišku, suprantama, reikalinga  pasakyti, o man tai pasilikdavo paslaptimi, bet vis dėlto ne tokia reikšminga, kad daužyčiausi po ją ieškodamas geresnio supratimo. Eilėraštis gi! ir panašūs sakymai jam būdingi.
 
Ne ąžuolas esu.
Eilėraštis taigi stipresnis, negu jis.
Bet kas supras,
Ir ar supras,
kad net ir paukščiui giedant
pavargstu.