Kai tavo balsas čia sugriovė tylą,
Kurioj pripratusi buvau budėt,
Apsimestinė mano kaukė skilo...
(Ar gaila to, kam laikas sutrupėt?)
Įsišaknijo žodis tartum daigas
Ir leisti jam nunykti negaliu.
Jau mūsų pokalbio minutės baigės,
O skalsų žodį-dovaną turiu.
Jį priėmiau... Ar ketinu grąžinti?
Sakei, jog pažadėt neprivalau.
-------------------------------------------------
Kam stoviniuot, kur durys užrakintos,
Dar pasakytų – rakto neradau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-07-11 17:40:19
Myliu gilią mintį ir paprastus žodžius...
Bravo!
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-07-11 01:37:10
Nepakartojama.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-07-10 21:04:53
Kiekviename jūsų eilėraštyje atrandu kažką naujo ir nustebinančio minčių vingiais...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-07-10 13:01:49
Nėra to skalsaus žodžio, o viskas pasakyta apie jį.
Gražu. Dėkui.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2015-07-10 11:33:40
Jūs rašot taupiai, bet įtikinamai.