Į būtį sugeriam
Kaštonų kelio
Amžiną lėkimą
Ir netikėjimą, kad galim mirti
Dar gyventi nepradėję,
Negavę nieko,
Nei menkiausio palikimo,
Ir nesugavę to gaivaus
Skrajūno vėjo.
Žalia žolė nurunda –
Lietų šaukiam,
Išpranašautą skalsą,
Bet nusėda dulkės,
Išaudžia voras
Vaivorinį lengvą tinklą,
Nubyra tinkas,
Namo žaizdos išopėja,
Likimo tvenkiny
Nuskęsta gulbės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-07-11 17:25:59
Man irgi patiko tas nesugautas gaivus skrajūnas vėjas...
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2015-07-09 13:23:28
,,Likimo tvenkiny" ne tik ,,nuskęsta gulbės", bet ir daugybę originalių minčių galima surasti. Tai tema, nuo kurios dažnai bėgame ,, ... nesugavę to gaivaus skrajūno vėjo". Patiko.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-07-09 09:52:13
Sugrįštu vis paskaityti ...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-07-09 01:02:24
Namo žaizdos išopėja –
netikėto pojūčio (ir tai daugiau nei žiūrėjimo kampas!) atradimas.
Kūrinys atsiskleidžia, yra skalsus tikroviškumu ir savita būtovės raiška.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-07-08 21:44:03
Labai atsiprašau, gal klystu.Pirma dalis - sklandi, tačiau antra kažkaip ,,susimakaluoja'', nuslysta, reikalauja korekcijos.
Vartotojas (-a): vivalavida
Sukurta: 2015-07-08 21:12:41
tragiškai skambanti pabaiga, ir gana netikėta. Bet gal dramatizmas ir yra viso gyvenimo esmė? Svotiškai gražu.