Į būtį sugeriam
Kaštonų kelio 
Amžiną lėkimą
Ir netikėjimą, kad galim mirti
Dar gyventi nepradėję, 
Negavę nieko, 
Nei menkiausio palikimo,
Ir nesugavę to gaivaus 
Skrajūno vėjo.
Žalia žolė nurunda –
Lietų šaukiam,  
Išpranašautą skalsą, 
Bet nusėda dulkės, 
Išaudžia voras
Vaivorinį lengvą tinklą,
Nubyra tinkas, 
Namo žaizdos išopėja,
Likimo tvenkiny 
Nuskęsta gulbės.