Kartais taip atsitinka, kad išvykęs kur nors apsižiūri – ogi neturi jokios knygos. Lyg ir turėjai turėti, lyg ir pasirūpinai, bet iš tikro esi be nieko. Jeigu atsitiko, kad neturi telefono, dar gali ištverti, sunkiai, bet gali. Be knygos niekaip.
Dabar man nutiko tokia nesėkmė. Noriu kažką skaityti, o nėra ką. Tiesa, yra, bet tai manęs netraukia:
Namų meistro ABC,
Kasdieninis darbas sode
ir
Medžiotojo ir žvejo vadovas.

Man reikia istorijos, pasakojimo, atomazgos. Belieka susikurti tą istoriją, kurią norėtum išgyventi.
Berniukas vienuolikos metų, kaip dažnai būna, su šeima ilsisi sode. Sodas senelių, bet jie jau retai bevažiuoja, tad pagrindiniai naudotojai tėtis ir mama. Kartu taip pat yra ir jaunesnioji sesutė. Jie tik atvažiavo ir pirmas darbas – pripūsti baseiną ir prileisti į jį vandens. Bet tėtis dar nori, kad prieš tai jie apklotų veją plastikine plėvele. O karšta, plėvelių keli gabalai, tėtis pyksta, kad vaikai deda jas kreivai:
– Kur kampas, matai ar ne?
Tėtis visada kalba pakeltu balsu, tai vadinama barimu. Dažniausiai jis piktas, bet berniukas prie to jau įpratęs, tik mažoji, jai aštuoneri, mėgina kaltę permesti broliui:
– Čia Antanas, aš savo galą lygiai padėjau.
Antanas, toks berniuko vardas, nesiginčija, žino, kad tėvas bus sesers pusėje, ji mažoji, jai daugiau leidžiama.
Ant plėvelių dedamas baseino pagrindas, visi jį ištempia, tik mama nesikiša, sėdi šezlonge ir, regis, nieko nepastebi. Ji mėgsta sode nieko neveikti, tik sėdėti ir gėrėtis gamta. Taip ji sako. Mama visada rami, niekada nekelia balso, todėl Antanas ja labiausiai pasitiki.
– Dabar pūskit, – paliepia tėvas ir vaikai įjungia pompą.
– Antanai, duok man, – vėl užpuola berniuką sesė. – Tėti, jis man neduoda!
Bet tėtis jau kitam gale ir kažką grėboja. Sode pilna kaimynų, todėl privengia dažnai šūkauti, palieka patiem išsiaiškinti.
Mergaitės kvailos, todėl Antanas labai ir nekreipia dėmesio. Be to, jam įdomu ir kas vyksta kaimynystėje. Priešais sodas atitvertas tvora ir ten nieko nematyti, tik girdėti bendras triukšmas, aišku, kad ten vieši daug žmonių. Tame sode yra tikras baseinas ir jiem nereikia kiekvieną kartą išskleidinėti plėvelių ir pūsti orą. Aišku, tai privalumas.
– Antanai, nu ko tu spoksai, kodėl aš viena turiu pūsti? Tėti, Antanas spokso, nedirba.
Antanas užsižiūrėjo į kitą sodą, kuris šalia ir skiria juos tik vielinė tvora. Jame vienišas vyras maždaug tėčio metų, tik jo mašina didesnė ir gražesnė už tėvo Audi. Džipas. Įdomu, kodėl jis vienas, kur jo vaikai, kodėl jis neturi baseino? Gal jis nemoka plaukti.
– Gana pūsti, užteks,– nusprendžia tėvas.– Dabar leiskit vandenį.
Ir paduoda išvyniotą ligi baseino žarną. Pirmas ją pačiumpa berniukas, jis mėgsta šią darbų fazę, tačiau sesuo iškart puola skųstis:
– Aš noriu. Mama, jis man neduoda.
Bet mama nekreipia dėmesio.
– Kartu pasidalinkit, nesipeškit, – mėgina būti objektyvus tėvas.
Kai vanduo dar tik pildo baseiną, yra labai smagu atsigulti ant nugaros ir stebėti, kaip kūną vis daugiau ir daugiau apsemia. Antanas tą ir daro. Sesuo mėgina pasekti juo, bet jai greit atsibosta ir ji kviečia brolį žaisti:
– Antanai, negulėk, pagauk mane.
Jis vaikosi ir kartu kojomis taško sesutę. Ji atsilygina tuo pačiu ir netrukus abu šlapi.
– Antanai, baik, aš jau nenoriu.
– Vaikai, valgyti.
Kurį laiką sode ramu. Kaimynas grėboja nukritusius obuoliukus ir mėgaujasi laikina ramybe.
– Antanai, Antanai, jau iki pusės pribėgo, einam nerti. Antanai, – sesuo jau prie baseino. – Tėti, kur Antanas?
– Nežinau, – nekantriai burbtelėjo vyras, nešdamasis tuščią kibirą geriamojo vandens hidranto link.
– Au, – iš už nugaros stryktelėjo prie sesers Antanas.
– Antanai, tu mane išgąsdinai, aš nežaidžiu su tavim, – bet nėrė paskui brolį į vandenį.
Ir vėl turškesys, alasas po visą teritoriją. Mama irgi iš lėto, ramiai įlipo į baseiną. Po kiek laiko ir tėvas.
Tik kaimynas vis kažką darė: laistė krūmus, pjovė žolę, miegojo ant dekio po medžiu, po to su žarna plovė savo prabangų sidabrinį džipą.
Ir kita diena praėjo panašiai: jie žaidė, tėtis dirbo, mama ilsėjosi, o kaimynas po medžiu kažką rašė į kompiuterį.
Vakare kaimynas išvažiavo. Jam sėdant į mašiną, jų žvilgsniai trumpam susitiko.
Rudenį jų name, kuris yra šalia miesto, užsikimšo kanalizacija. Tėtis nieko negalėjo padaryti. Todėl iškvietė avarinę tarnybą. Atvažiavo didelė smirdanti mašina ir iš jos išlipo sodo kaimynas, sidabrinio džipo savininkas. Jis, aišku, jų nepažino, tėtis irgi, tik Antanas prisiminė šį vyrą, ir kaip galvojo tada, kad kaimynas, turbūt, didelis ponas. Dabar jautė nuo to pono sklindantį šūdo kvapą. Smarvę. Dvoką.