Užrakinam save ir daugiau nebeatmenam laiko,
Tingią šviesą uždarom į skaudančius ilgesio šarvus,
Durų ašmenys perkerta dieną, kovoti nereikia
Už nebūsimą šalį, kurioj nusvarinsime galvas
Ir neteksim ugnies, juk dar žvanga seni kalavijai,
Nuo piliakalnių girdis, kaip protėviai žirgus pagirdo,
Užaugina vaikus, kaip kažkas mūsų žemę dalijas,
Ir kas žingsnį siaurėja riba, užaugindama mirtį.
Ant kiekvieno akmens lieka rašmenys rytprūsių vėjo,
Teka lėtas vanduo, mūsų gentys seniai atpažintos,
Atnašauta dievams, kuo tikėjom ir kuo netikėjom,
Viskas gyva ir tikra. Taip tyliai virš Nemuno švinta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-07-08 21:36:55
Super
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2015-07-08 15:38:12
Nuostabus istorinės tiesos pajautimas. Jūs teisi — ,,Viskas gyva ir tikra".
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-07-08 12:44:52
Be trafaretų ir neplakatiškai apie santykį su genties istorija. Viltinga, kai švinta. Puikus tekstas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-07-08 12:24:30
Labai geras, teisingas.
(be įprasto patoso ir nusiliūliavimų).
Vartotojas (-a): Iglė
Sukurta: 2015-07-07 20:25:30
taip susisiekia su mūsų vaslstybine švente - tokių reta ir reikia
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-07-07 20:20:44
Puikus eilėraštis. Turinys - švinta teisa.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-07-07 16:03:52
Prasmingai