Užrakinam save ir daugiau nebeatmenam laiko,
Tingią šviesą uždarom į skaudančius ilgesio šarvus, 
Durų ašmenys perkerta dieną, kovoti nereikia
Už nebūsimą šalį, kurioj nusvarinsime galvas

Ir neteksim ugnies, juk dar žvanga seni kalavijai,
Nuo piliakalnių girdis, kaip protėviai žirgus pagirdo,
Užaugina vaikus, kaip kažkas mūsų žemę dalijas, 
Ir kas žingsnį siaurėja riba, užaugindama mirtį.

Ant kiekvieno akmens lieka rašmenys rytprūsių vėjo,
Teka lėtas vanduo, mūsų gentys seniai atpažintos,
Atnašauta dievams, kuo tikėjom ir kuo netikėjom,
Viskas gyva ir tikra. Taip tyliai virš Nemuno švinta...