Santrauka:
Eilinis eilėraštukas (Viešpatie, jis yra toks naivus! Nors ne man...), kurį dabar pristatysiu kaip eilinį ekpromtą.
Atvirai pasakius, kad ateityje nesikartočiau, aš taip ir rašau – dabar, staiga, be dailinimų. Ir tik nedaugelis mano kūrinių yra tartum apšlifuoti.
Atleiskit už ilgą įžangą.
Ant eglės –
Tarytum pakabukai du vardai.
Nusikabintum,
Kol dar nė vieno jų nepraradai.
Tačiau kamienas medžio –
Slidus, rievėtas rąstas,
Įlipęs į viršūnę nebeišsilaikytumei
Ir kažkurį prarastum.
Ir laukti negali –
Nukris spygliai ir jie nebekabės...
Tad vieną pasirinkti privalai.
O miškas vis kalbės, kalbės,
Jog pakabukai tie –
Ne tik vardai,
Pakol dvejoji –
Ne tiktai juos, bet ir save juk praradai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasaros meilė
Sukurta: 2015-06-30 22:27:37
Jausmingai liūdnas. Bet gal nepraradai....
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-06-30 22:23:01
Gražu. Suprantama. Skauda.
Niekas niekada nesibaigia.
Niekada nebūna per vėlu.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-06-30 22:10:19
Kuo daugiau dvejoji, tuo labiau susipainioji...
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-06-30 20:50:43
Banalumas - didžioji išmintis, rašė A. Škėma, o V. Daujotytė pasakė: būna, kad rašoma iš tuštybės. Ir gerai parašoma. Noriu būti teisingai suprastas: viskas čia gerai, o apšlifuoti niekados nėra vėlu...Amen.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-06-30 19:16:12
Kitu kampu pažiūrėta į plyšusią širdį - sklandžiai ir originaliai.