Ant eglės –
Tarytum pakabukai du vardai.
Nusikabintum,
Kol dar nė vieno jų nepraradai.
Tačiau kamienas medžio –
Slidus, rievėtas rąstas,
Įlipęs į viršūnę nebeišsilaikytumei
Ir kažkurį prarastum.
 
Ir laukti negali –
Nukris spygliai ir jie nebekabės...
Tad vieną pasirinkti privalai.
 
O miškas vis kalbės, kalbės,
Jog pakabukai tie –
Ne tik vardai,
Pakol dvejoji –
Ne tiktai juos, bet ir save juk praradai...