Stebiu drugius virš spindinčių žydėjimu vėdrynų —
Kokie jie grakštūs, margasparniai ir linksmi,
Jie rūpesčio nei baimės nepažino.
Pakirdo rytmetį ir keliasi skraidyt.
Jauni ir mudu buvome į tuos drugius panašūs,
Tiktai besenstant sudegė sparnai.
Jau nebeskraidome, žeme save vos nešam
Ir į viens kitą žiūrime liūdnai.
Nesielvartauk, ne šiaip sparnus praradom —
Plačiai paskildome prastais kantriais darbais.
Drugius virš lauko stebime be žado,
Atmintyje sklandydami su jais.
Nušvinta žvilgsnis, nugiedrėja veidas,
Aistros nedingo nei viena diena —
Ant smėlio tako mudu nusileidom.
Argi aš skundžiuos vos paeidama?
Juk pažinau, ką reiškia lengvas skrydis,
Vėdrynų saulė, jausmo svaigulys.
Dabar gali nė žodžio nesakyti —
Ir tu drugius savy taip pat jauti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-06-27 16:41:40
„Dabar gali nė žodžio nesakyti –
Ir tu drugius savy taip pat jauti.“
Skrendu su Jūsų eilėraščiu į savo mėgstamiausių skrynelę...
Dėkui!
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-06-26 22:28:01
Jeigu dar drugiai plazda, tai puiku.Gražus eilėraštis.