Stebiu drugius virš spindinčių žydėjimu vėdrynų —
Kokie jie grakštūs, margasparniai ir linksmi,
Jie rūpesčio nei baimės nepažino.
Pakirdo rytmetį ir keliasi skraidyt.

Jauni ir mudu buvome į tuos drugius panašūs,
Tiktai besenstant sudegė sparnai.
Jau nebeskraidome, žeme save vos nešam
Ir į viens kitą žiūrime liūdnai.

Nesielvartauk, ne šiaip sparnus praradom —
Plačiai paskildome prastais kantriais darbais.
Drugius virš lauko stebime be žado,
Atmintyje sklandydami su jais.

Nušvinta žvilgsnis, nugiedrėja veidas,
Aistros nedingo nei viena diena —
Ant smėlio tako mudu nusileidom.
Argi aš skundžiuos vos paeidama?

Juk pažinau, ką reiškia lengvas skrydis,
Vėdrynų saulė, jausmo svaigulys.
Dabar gali nė žodžio nesakyti —
Ir tu drugius savy taip pat jauti.