Santrauka:
Lėtai dangumi ridenos futbolo kamuolys.
Ūmai regėjos sausakimšos tribūnos.
Vienui vienas vartuose stovėjo poetas,
Tačiau teisėjas švilpė nuošalę.
(Günter Grass. Naktinis stadionas).
Per debesis kaip žolę lėkė kamuolys
Ir medžiai ūžė kaip tribūnos.
Ir krito iš dangaus kregždė – tuoj lis.
Ir šitaip vienąkart tik būna.
Kai sugrįžtu mintim vėl į vaikystę,
Kai gaudžiau vartuos kamuolius draugų,
Kažkur švilpukas lyg gaidys pragysta.
Atremti smūgį ir dabar nėra sunku.
Nes Vartininkas nuošalėj nebūna,
Tribūnoms niekada nerodo jis liežuvį.
Jis sargas, angelas, nes gina ne tik kūną.
Be jo komanda pasmerkta pražūva.
Taip būna vienąkart – tik vakare,
Kai rymau vartuos tyliai be žiūrovų.
Gyvenimo teisėjas kelia ranką lyg kare,
O aš parodau dangui veidą drovų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-06-23 22:55:39
Kūrinys keliasluoksnis. Yra linija iš gyvenimo, tas tiesa, ir ji žmogiškai jautri (prisiminimai), bet iš tos tikrovės nyra poetinis (ne lyrinis, ne jausminis, o būtent poetinis) lygmuo.
Kaip tai suprasti?
Guvioji kregždutė, gal kada sklendusi ir vaikystės stadione, eilėraštyje sminga kaip pranašas – tvinksta ilgesiai. Faktinę, siužetinę tikrovę mėginti išskirti nebūtina, nes vaikystė, paikystė, legionai, tai, kas nebegrįš, tuoj persikelia aukštyn ir plaukioja kamuoliniais vizijų debesimis. Taip ir žaidimų plotai, kuriuos gina stovintis vartuose, stūkso debesyse virtę metafora, švilpukas kaip atminties žadintuvas sieja su dabartimi, o Vartininkas gaudo kažką daugiau negu materialų kūną.
Su liūdesio spalva besipinantis šiek tiek saviironiškas tonas suteikia ir susitaikymo, ir tvirtumo – net kai viskas pražūva, tie Vartai atviri, o Vartininkas juose laukia amžinai.
Vienąkart buvo nepasiekiamai seniai, o ir vėl pasitaiko tik kai sutemsta – pats sau skiri baudas ir muši baudinius. Jei kalbama ape nostalgiją.
Dar vienas aspektas. Grasus stadionas – jame, be praeities ir apskritų poetinių debesų, juda ir žodžių prasmės. Tikslingai pasirinktas epigrafas ir kaip tyčia jo autoriaus pavardė Günter Grass kelia asociacijų ir su žole (grass – angl. žolė). Pačia paprasčiausia.
Bet kad jau apie žolę, kuri paminėta ir kūrinio pradžioje, tai joje visada žaidžiama: vieni įnirtingai sportuoja, kiti tai vadina kažkokia mokykla, tretiems regis kinas, eismo juosta ar koncertų salė. Galima išskaityti ir daugiau, bet taikliausias stadiono pavadinimas – grasus. Gal fonetiškai panašu į Grasą.
Taigi vartai atviri visiems kūrybiškai gyvenantiems, rašantiems ir skaitantiems.
Senoji stilistinė figūra Nerodo liežuvį (nerodo ko) neliesta, vieną kart > vienąkart paliesta (nes vienas junginio narys sutrumpėjęs, rašoma kartu).
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-06-23 15:10:33
Geras vartininkas niekada nerodo liežuvio.
Daugybę kartų teko stebėti spiriančius į vartus ir pro šalį...
Dabar – sunkiausia parašyt komentarą geram eil.