Per debesis kaip žolę lėkė kamuolys
Ir medžiai ūžė kaip tribūnos.
Ir krito iš dangaus kregždė – tuoj lis.
Ir šitaip vienąkart tik būna.
 
Kai sugrįžtu mintim vėl į vaikystę,
Kai gaudžiau vartuos kamuolius draugų,
Kažkur švilpukas lyg gaidys pragysta.
Atremti smūgį ir dabar nėra sunku.
 
Nes Vartininkas nuošalėj nebūna,
Tribūnoms niekada nerodo jis liežuvį.
Jis sargas, angelas, nes gina ne tik kūną.
Be jo komanda pasmerkta pražūva.
 
Taip būna vienąkart – tik vakare,
Kai rymau vartuos tyliai be žiūrovų.
Gyvenimo teisėjas kelia ranką lyg kare,
O aš parodau dangui veidą drovų.