Kaip man gera, kad ir aš šįkart pataikiau į bendrą supratimą. Kūrinys yra apie savivoką.
Dvigubumas – kam kaip, tarp paminėtų dauginimųsi dar gali būti bipolinis sutrikimas. Tačiau pažvelgus bendriau, matyti susisiekiantys indai, du neabejotinai besijungiantys vienos tikrovės būviai.
 
Pirmoje erdvėje – praeitis (tolimesnioji, jei kalbama šiemet) ir laukimas, taigi kažkokia savęs arba antrininko ieškojimo (per veidrodį) pradžia. Nors šioji dalis žemiškesnė (juk ne dvasia prausiasi, šukuojasi), ieškomas antrininkas dvasia gali būti. Bet vaizdas nedžiugina (ir kaip „Canonu“ jo priklonuota), viskas tobula (nors iš esmės to būti negali), kažkas vis ne taip, laukimas slenka prie ribos, kol prarandamas gyvybingumas. Taip ir pasakyta – Atsibodo. Kad baigtųsi tuščias vegetavimas, reikia sukrėtimo, griausmo, šniokščiančių vandenų, t. y. kardinalaus pokyčio. Pereiti į tą priešingą būvį padeda Kanados tirados (o kalbant ne taip meniškai, pokytis iš priešingo planetos krašto). Ši arčiau žemės esanti hipotezė iš to, kad priėjus kritinę ribą gyvenimas pats pasiūlo kokių nors radikalių pataisų ir nebereikia žiūrėti į veidrodį.
 
Kita vertus, veidrodžio atidėjimą į šalį galima laikyti nusivylimu ir savitaigos burtų lazdele (Ot. Tai. Tau. / pasakau).
O tada, o tada stoja kita pagada.
Kūnas jau astralinis, arčiau žvaigždių. Be minėto žemiško sukinio, galima pastebėti stilistinį tiltelį – jis veda per pasakoms būdingą pakartojimą: Pakėlęs galvą ir tuoj Galvą aukštyn pakeliu. Tai lyg crescendo. Ir tada troškimai debesų laivais priartėja, o kryptyse oras–žemė–vanduo viskas susilieja, plaukia kaip iš rašto, viskas įmanoma.
 
Deja, kaip sakoma, še tau, boba, devintinės. Kiekvienas reiškinys turi du galus. Šioje pasakoje prireikia seno pažįstamo svogūno (Jūsų vertybiniuose lakštuose jis užkvimpa vis kitaip). Čia jis kaip stimuliatorius atlieka dvasių ir astralų dirginimo ir maitinimo funkciją, nes nėra gyvos ašaros.
 
Šis kūrinys – smėlio laikrodis. Keičiami būviai, konkretesnį veidą keičia plazma, bet jeigu jau iš pradžių veidrodis rodė kada, tai ir apvertus į tada klausk svogūno. Kaip smėlį bepilstytsi, jis tas pats. Debesys paprastai krinta švinu. Tada prireikia veidrodžio... jo sudėty stiklas, o šiame smėlis...

Dvigubai smagu skaityti.
gaila, nebe visiems veidrodžiai nusimazgoja  :)
 

Puiku, visa tragikomedija su fantastikos elementais.

Su veidrodžiu ir astralu kiekvienam vis kitaip būna… Man pvz po 100gr, 200gr, 300gr ir t.t. vis kitokie vaizdai atsiveria, iki visai astralas išnyksta. :)))
Pabandykit per Jonines...