Santrauka:
Paeksperimentuokim... Siūlau perskaityti du eilėraščio variantus. Kūrybos procese jų būna ne vienas. Gal kitam įdomesnis pats procesas, minčių kelias, negu „galutinis produktas“?
1 variantas
Kasdien ruošiuosi nematomam karui.
Kasdien girdžiu žinias iš fronto, kurio nėra.
Ir pagrūmojęs daugiagalviui karo arui,
Laukiu, kada prasidės paskutinė taikos era.
Bet pakibęs virš miesto Mėnulio muliažas
Iššauna į dangų tik atodūsius kelis.
Ar tik netapo šis pasaulis man mažas,
O aš jam užaugau per didelis?
2 variantas
Vakar sakiau, kad gimiau per didįjį nuosmukį,
Kai ant pilko kelio lijo melo debesys.
Kai net karvės liūdnai į dangų mūkė,
O vaikystė beviltiškai ilgai tęsėsi.
Tai buvo vakar.
Dabar ruošiuos paskutiniam nematomam karui.
Šiandien girdžiu žinias iš fronto, kurio nėra.
Ir pagrūmojęs daugiagalviui karo arui,
Laukiu, kada prasidės amžinos taikos era.
Tai šiandien. O rytoj?
Vėl plūduriuos virš miesto Mėnulio muliažas
Ir iššaus į dangų tik atodūsius kelis.
Ar nebus šis pasaulis rytoj man mažas,
O aš jam užaugau per didelis?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-06-17 23:13:12
(Atsakant į santrauką – kas kam įdomiau, tas tuo ir užsiima. Aš daugeliu atvejų užtinku būtent procesą.)
Truputį anksčiau jau yra buvę kukliai paslėptų eksperimento požymių, neseniai buvo ir atviras pavyzdys Dabar jau atsigręžk 1 ir 2, o dabar puiki klausiamoji-apšviečiamoji iniciatyva išsivystė.
Kadangi variantai pateikti du, savaime peršasi mintis, kad galima juos palyginti.
Pirmas. Grūmojimas tam, ko nėra, suteikia įdomų psichinį atspalvį. Ieškojimai, karas vyksta savyje. Paskutinė taikos era (taipogi būtojo laiko pakibęs, netapo, užaugau) brėžia baigtinio rezultato, išvados siekimo kryptį.
Kūrinys suspaustas, tai liečia ne tik apimtį. Klausimėlio data – dabar ir apskritai, atmosfera filosofinė.
Antro varianto kitokia ne tik struktūra, kas matoma paprasta akimi, bet kitoks ir koloritas. Variantų lyginamajai analizei gilinimasis į metaforas nėra labai svarbus, todėl istorinį nuosmukį (Jūsų kūryboj jis yra neretai) su kuriuo nors konkrečiu nesiejant galima laikyti apskritai kokio etapo simboliu.
Šiame variante vidinis karas pateikiamas plačiau: vakar sakiau vienaip, dabar kažkas kitaip, o rytoj kas žino.
Vaikystė beviltiškai ilgai tęsėsi – gal tai sunkumas be prošvaisčių (netgi imant realius įvykius, senovę), nors vaikystė gali reikšti ir amžiną asmens stadiją. Abiem atvejais yra bandymas išsivaduoti, yra ir postūmis – taikos (susitaikymo su savim) laukiama amžinos. Kova lemiama, nes ruošiamasi paskutiniam nematomam karui.
Galų gale ir Mėnuo, kuris pirmame variante buvo pakibęs, čia gal kada nors plūduriuos – tai aptaku, ne taip skausminga, net romantiška. Pasaulis nėra tapęs, kaip 1 variante, o ir ne taip filosofiškai skamba dėstymas per istoriją.
Klausimėlis – platus reikalas: kas bus, kas kam ir kaip atrodo…
Trumpai apibendrinant, variantai iliustruoja, kaip nelabai žymūs papildai kūrinį keičia. Nors abiem atvejais kalbama apie vidinį frontą, žodžių perstumdymas, struktūros korekcijos suteikia skirtingą foną, toną, pasuka mintį.
Dėl daugiagalviui (karo) arui > jei daugiagalvis yra būdvardis (koks), reikia daugiagalviam
Jei daugiagalvis būtų kaip daiktavardis (kas), galūnė -iui tiktų
Plg. šimtamečiui (kam) ir šimtamečiam (kokiam) seneliui