Nelieka tų, kuriuos neseniai matėm.
Išeina jie po vieną, kartais netikėtai.
Ir kamuoja ilgesys, kankina gėla,
Kad padėkot laiku nesupratom.

Kasdien kažkur beprotiškai skubėjom,
Tarp tų darbų neradom laiko.
O nesulaukę, kol suprasim savo klaidą,
Jie štai kartą ėmė ir išėjo.

Liūdni juos lydim paskutinį kartą
Ir menam žodžius, jiems neištartus.
O kaip norėtųs dabar jiems tai pasakyti...

Dejà, taip kartojasi ne sykį,
Lieka neištarti žodžiai,
Nuvytę gedulo vainikai.