Nebeskaudinkim vakaro, mielas.
Saulė leidžias, šešėliai ilgėja.
Išbarstei trupiniais mano sielą,
Sudaužei ir iš naujo sudėjai.
Kreivos liko tikėjimo siūlės,
Pro kurias mūsų meilė vis laša.
Pataluos kasdienybės sugulę
Drybso kito gyvenimo vagys.
Geria ilgesį, graužia švelnumą,
Slepia melą ir kandžioja skaudžiai...
Ir vis laukiu, kada pasakysi:
Ak, brangioji, ištversim tą audrą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-06-13 11:04:53
Labai gražiai nuskambėjo, tik liūdnokai... Mielos eilės, ačiū.
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2015-06-11 23:38:30
liūdna -Vis dar laukiu,kada pasakysi:
Ak, brangioji, ištversim tą audrą.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-06-10 16:40:44
labai gražiai.Į mėgstamiausius
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-06-10 12:50:24
Brandus, kupinas švelnumo ir trapumo eilėraštis.
Autorė parinko puikią alegorinę žmogiškųjų santykių konflikto raišką,
neįkyrią, netiesmukišką, kai norisi tik palinkėti - tegul viskas būna gerai.
Dėkui.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-06-09 23:35:04
Savitai. Metaforos negirdėtos.