Nebeskaudinkim vakaro, mielas.
Saulė leidžias, šešėliai ilgėja.
Išbarstei trupiniais mano sielą,
Sudaužei ir iš naujo sudėjai.
 
Kreivos liko tikėjimo siūlės,
Pro kurias mūsų meilė vis laša.
Pataluos kasdienybės sugulę
Drybso kito gyvenimo vagys.
 
Geria ilgesį, graužia švelnumą,
Slepia melą ir kandžioja skaudžiai...
Ir vis laukiu, kada pasakysi:
Ak, brangioji, ištversim tą audrą.