Rimbais nevarytas aš,
Kodėl jaučiu aitrą burnoje?
Svetimo ašaros jau nebeskaudžios —
Tiek patyręs, rūpinuosi tik savu krauju.
Kaitroje dega mano stora oda,
Po šešėliu palįsti galimybės nėra.
Tenka vėsinti save egzistencijos kriokliu,
O einant gatve nesakyti savų paslapčių.
meras
2015-06-04 21:43:03
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-06-05 15:24:13
mįslingai
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-06-04 23:35:28
Tikras mūsų meras.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-06-04 23:12:14
Nereikia tokio aiškumo (jei bandoma siekti poezijos).
Čia perkeltinės prasmės, gana nesunkiai suprantamos. Vėsinimasis egzistencijos kriokliu kelia ir šypseną. Panacėja, aišku, nusistatyta – būti savyje.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-06-04 22:16:15
Pradžioje, maniau, kad apie mulą, bet pabaiga viską į vietas sustatė :)