Dar sugroki, lietau, šilko pirštais
ant žolių ir ant lapų, žiedų,
negaliu svaigumos tos pamiršti,
kai ją gėrėm it vyną abu.
Lietuje šoka trankūs griaustiniai,
lietuje – žaibo blyksnis šviesus
pažiūrės iš aukštai ir aprimęs
lyg pabaręs, lyg pykęs nuščius.
O drama – ne danguj, ne aukštybėj,
ne sparnai lūžo paukščių, drugių,
tai liepsna blėsta, gęsta krūtinėj,
tai aš peleną pilką šioj žemėj regiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-06-03 13:15:47
Temos raiškos idėja graži. Tačiau eilėraštis lyg neišbaigtas, paskutinė eilutė lyg priklydusi.
Na ir, žinoma, skyrybą reikėtų pasitikrinti.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-06-02 23:50:13
Sujaudino toks kalbėjimas. Gerai rašot. Tik paskutinė eilutė kažko man užstrigo, bet gal tik man?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-06-02 21:30:26
Ar čia taip madinga po vieną žodį komentare? Tada ir aš... Pesimistinis. Bet pataisysiu (pasitaisysiu), gerąja prasme.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-06-02 16:50:34
... nuo besikeičiančios gamtos iki jausmų rusenimo...
Gražiai susilieja gamta ir jausmai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-06-02 16:14:13
Skambus