Dar sugroki, lietau, šilko pirštais
ant žolių ir ant lapų, žiedų,
negaliu svaigumos tos pamiršti,
kai ją gėrėm it vyną abu.

Lietuje šoka trankūs griaustiniai,
lietuje – žaibo blyksnis šviesus
pažiūrės iš aukštai ir aprimęs
lyg pabaręs, lyg pykęs nuščius.

O drama – ne danguj, ne aukštybėj,
ne sparnai lūžo paukščių, drugių,
tai liepsna blėsta, gęsta krūtinėj,
tai aš peleną pilką šioj žemėj regiu.