Su moralu :)

Paskutinis skambutis tradiciškai reiškia pradžią, ji siejama su aušra ir atsiveriančių kelių galimybėmis, o gėla smelkiasi dėl to, kad kažkas užpakaly (lieka praeity). Lape raštai dygsta jeigu ne kaip Piktybės gėlės, tai kaip Liūdesio gėlės arba, grafiškai žiūrint, lape nervingai, nesąmoningai sukami visokie rateliai, spiralės, temąstant: kas gi laukia toliau? Kol kas aklavietė.

Kažkas jau ir pavargęs gyventi... Kiek jis jaunas, sunku apibrėžti, nes paprasta, gana siaura laiko prasme gyvenimiška situacija (tas PS ką tik nuskambėjo šalies mokyklose) kuo puikiausiai gali būti suprantama kaip apskritai pasirinkimo dilema ar net problema. Bet koks gyvenimo mokinys po tam tikro etapo stabteli ir kažko dairosi. Atsakymų ieškoma savo pirmapradžiuose kloduose, galima sakyti, kad širdyje. Net ir prisiskaičius nežinia kiek, gyvenimas nėra knyginis. Fantazuoti puiku, bet viską reikia išgyventi pačiam, ir jei nerandi savęs ar to, už ko pozityviai kabintis, tikrai ilgu.
Skambutis – paskutinis tik įvykio (realaus) požiūriu, bet jis yra stop ir start signalas, jis varpas, kvieslys ar parašiutas, siūlantis galimybę skraidyti. Manau, kad šis kūrinys ne tik apie tamsesnių etapų, kryžkelių, perspektyvų kaitą (praeitas etapas > neaiški gėla > baltas lapas > rytojus), bet yra netgi labai optimistinis, nežiūrint, kad į aušrą nekviečia patoso varpai. Optimizmas ne tik realistiniame eilėraščio matavime, pilname paprastos tiesos, bet, aišku, ir varlytėse, kurios – kaip skaudūs ar gaivūs ledukai, kaip kaspinėliai, iš dangaus krintantys saldainiai galuose užsuktais popieriukais, kaip varlių lietus ir apvirtęs pasaulis, kvailiausi jau net ne knyginiai įsivaizdavimai, išjudinantys, nenorom prajuokinantys, tuo pačiu pranešantys: viskas bus gerai, tikėk.
Maždaug tokia mintis. Nuotaiką kuria ir mažybinės priesagos.

Dėl kai kurių priemonių. Matyti, kad neišnyko senas tam tikrų konstrukcijų autopomėgis klausydama paskutinį skambutį (klausydama ko), o atkaklumas reiškia, kad taisyti ir nereikia. Iš įdomiųjų tropų – žibės blyškiai (nelabai suvokiama, bet įtaigu, ypač po ryškiai).
Mokslai, teorijos, gyvenimo modeliai gerai, pats gyvenimas irgi neblogai.
Kadangi dar nėkart nepadėkojau, kaip priimta, tai geriau vėliau negu niekad, todėl už Varpelį, kuris skamba visiems, tariu ačiū ir aš.

pažvelgta ironiškai ir įdomiai

Idėja puiki ir vietomis išreikšta poetiškai ir viltingai.
Nuvilia paskutinės dvi eilutės - vis dėlto ateitis turėtų būti prasmingesnė.