Šiandien žvelgiu į Tėvynę už lango
kamuojamas neaiškios gėlos
ir ant balto lapo paišau gėles,
išdygusias iš maištaujančios sielos. 
 
Po to baidau muses ir mintis  
baisias, kad grįžčiau į gimties būtį.
Širdis plasnoja, nori skristi
klausydama paskutinį skambutį.
 
Pavargęs gyventi lendu į aklavietę,
bet rytą vėl nušvisiu ryškiai,
kad net žvaigždės skliaute pasimetę
prieš mane žibės blyškiai.
 
Esu apie laimę knygose skaitęs,
bet širdy vis tiek ilgu, taip ilgu...
Būk kantrus, brolyti, mylėk raides
ir lauk, kol ims varlytėmis lyti.