Kai pakimba likimai tarp dangaus ir tarp žemės,
Kiekvienam truputėlį baugu.
Tvirtas paukštis, atrodo, bet žmogus už šturvalo
Kartais daro lemtingų klaidų.
 
Debesėliai balti, begalinė žydrynė,
Joje gaudžia motoras — širdis.
Kas tenai — nežinai, bet siunti mintim žinią —
Tik palaiminti būkit visi.
 
Kai pakimba likimai, krypsta akys į Dangų,
Už lėktuvą, už paukštį aukščiau.
Laimink, Dieve, gyvenimą, vienintelį, brangų,
Laimink skrydį paukščio — žmogaus.