Kai pakimba likimai
Kai pakimba likimai tarp dangaus ir tarp žemės,
Kiekvienam truputėlį baugu.
Tvirtas paukštis, atrodo, bet žmogus už šturvalo
Kartais daro lemtingų klaidų.
Debesėliai balti, begalinė žydrynė,
Joje gaudžia motoras — širdis.
Kas tenai — nežinai, bet siunti mintim žinią —
Tik palaiminti būkit visi.
Kai pakimba likimai, krypsta akys į Dangų,
Už lėktuvą, už paukštį aukščiau.
Laimink, Dieve, gyvenimą, vienintelį, brangų,
Laimink skrydį paukščio — žmogaus.